Mano vardas Elvinas, gyvenu vienkiemyje kartu su tėčiu ir Elze. Jai prieš dvi savaites suėjo septyneri – tikriausiai rugsėjį jau eis į mokyklą. Man šešiolika, ir aš turbūt jau nebesimokysiu – tikėtina, kad liksiu dirbti ūkyje. Mūsų mamos nebėra, – taip sako tėtis. Laikome liežuvį už dantų – tai viena pagrindinių šių namų taisyklių. Jų yra ir daugiau.


Dabar tylus vakaras – toks tylus, kokie būna tik gegužę, kai horizontas nusidažo elektrine spalva, o danguje – nė debesėlio. Sėdžiu ant stogo ir stebiu aukštai skrendančius lėktuvus, paskui save paliekančius ilgas baltas linijas. Toliau laukuose rūksta meteorito išmušta duobė, apsupta baltų furgonų. Jie čia jau visą savaitę – nuo tada, kai iš dangaus nukrito tasai daiktas. Šeštadienio laikraščio pirmajame puslapyje buvo išspausdinta mūsų ūkio nuotrauka, iš tėčio paėmė interviu. Trumpam ir pats pasijutau lyg įžymybė. Įdomu, ką jie rado toje duobėje?

Jeigu nėra kokio darbo, galiu ant stogo išgulėti visą vakarą, kol baltos linijos išraižo dangų it botago kirčiai.

Mūsų šeima prižiūri šiltnamį ir aplink jį kiek akys aprėpia besidriekiantį šviežiai sudygusį kukurūzų lauką – tą patį, į kurį nukrito meteoritas. Šiltnamis, daržinė ir mūsų namas yra pačiame centre, o aplinkui – vien kukurūzai. Su pasauliu mus jungia tik siauras ir tiesus kaip styga žvyruotas keliukas, kuriuo tėtis išvyksta parsivežti maisto produktų, išveža nukultus kukurūzus, sumedžiotų žvėrių kailius ar šiltnamyje užaugintas gėrybes.

– Elvi, ateik pažaisti! – pasigirsta mergaitiškas balsas apačioje. Tai Elzė, ji laiko rankose kamuolį. – Elviii! Prašau, pažaisk su manimi.

Aš tyliu. Atsigulęs ant stogo leidžiuosi nešamas dangumi praskrendančių lėktuvų, palydinčių vakaruose grimztančią saulę. Dar kiek pastovėjusi Elzė galop pasišalina nukabinusi nosį. Aš vienintelis su ja retkarčiais pažaidžiu. Ne šįvakar.