Rugilė Audenienė

Vojaĝo

2020

#Romanas

Aukso žuvys

Serbentų derlius

Šiltas tirštas serbentų kraujas sruvo per riešus. Šūstelėjau priskabytų uogų saują į pintinę, pridengtą baltu rankšluosčiu nuo byrančiu šakelių, skruzdėlių, nutrūkusių vorų kojų ir sudžiūvusių serbentžiedžių. Saulė spigino sodą. Serbentų lapų ir šakų šešėliai ant mano rankų susivijo lyg kraujagyslės. Pradėjau skinti dar rasai nepradžiūvus, su uogomis nuo šakų netyčia nupurtydama besislepiančius uodus.
Nesibaigiantys uogų voratinkliais apkibę serbentų kelmai priklausė prie mokyklos gyvenantiems Bikinams. Vyras ir žmona, nebejauni, kartais pakviesdavo mudvi su mama į savo pirtelę. Tik išsiprausus, išlydėdami paprašydavo ateiti dienelę padirbėti laukuose. Vieną kartą mama nuėjo, nors visi supratome: kaina už nusiprausimą per didelė. Išgirdę apie tai, mūsų pažįstama rusų šeima ir Ramūnė plačiai atvėrė savo pirčių duris ir prigrasino Bikinams, kad į jų pirtį nebeateis.
Serbentams jau byrant nuo šakų, Bikinienė užėjo ieškoti pagalbos.
– Išleisk vaiką, negi sunkus darbas? Prisiraškys ir sau, privalgys. Nebespėjam apsieiti, – viliojo.
Aš ir nuėjau sutrauktais nuo būsimo rūgštaus raudonio žandais. Šeimininkė tuoj atbogino neapglėbiamą pintinę, liepė pripildyti su kaupu.
– Dabar skindama nevalgyk, skubinkis, uogas iškart vešiu parduot. Paskui, – patvarkė reikalą.
Įsakyta – negalima, tai negalima. Skyniau nepatogiai susirietusi ant mažo žemėto suolelio, skyniau stovėdama, braukdama ranka iš po skarelės atsilaisvinusiu mazgu išsipešusius plaukus, skyniau muistydamasi nuo pavėsin sulindusių uodų gylių. Burna džiūvo, mažą su krepšiu įduotą vandens puodeliuką buvau jau seniai išgėrusi. Prakaitas graužė net lūpas.
Pradėjusi trečią serbentų krūmą, aptikau šalia kelias mėtas, nusidrėskusi lapelį įsimečiau į burną. Geriau, bet drąsos nueiti į kiemą pasisemti vandens neprisidėjo. Raudonis liejo akis, nuo saulės įšildytos rūgšties kaupėsi seilės burnoje. Negi ji uogas skaičiuoja, drąsindamasi galvojau: nubrauksiu dantimis vieną kekę, ir kas?“ O tas, kad didžioji pintinė niekaip nepilnėja, o prisakyta aiškiai – vieną priskinti reikia. Norėjau parodyti: esu spėrių mamos judesių, esu ne vien dykas vaikas.
Surinktus serbentus veždavo parduoti į Anykščių vyno gamyklą. Todėl reikėjo skubintis. Vienu metu gurgiantis skrandis parodė pietų metą. Mama nieko neįdėjo, galvojo, jau būsiu grįžus. Anksti ryte prieš išeidama darbuotis išvirė puodą rūgštynių sriubos su mėsos gabalėliais, svogūnų laiškais ir bulvėmis, apsuko rankšluosčiais, užmetė vilnonę antklodę – kelias valandas liks karšta.
Galvoti apie sriubą buvo sunku. Paskaudo rankas, sprandą, pasiutusiai niežėjo sukąstas vietas. Lipni nuo serbentų sulčių, ėmiau save stebėti tarsi svetimu žvilgsniu, vaizdavausi užskrendančius vokiečių lėktuvus, mėtančius bombas į šituos krūmus: pasipila raudonos uogos, žemės, žolės ir šaknys suverda į kibią košę, o sodo gale, parpuolusi ant žemės, šeimininkė šaukia: „Serbentai yra aukščiau už viską!“
Pagaliau priskyniau. Uždengusi rankšluosčiu kalną uogų, pasidžiaugiau: dabar ir sau prisiskinsiu, dabar tai pavalgysiu! Tik susiradau savo atsineštą keseliuką, išpurčiau iš jo šapelius, tarp serbentų išdygo šeimininkė. Abiem rankomis vos pakėlė didžiąją pintinę, patenkinta palinksėjo, akimis suskaičiavo, ar nepraleidau kokios kekės.
– Jau vėlu, bėk namo, mama nesulaukia! – paragino įvertinusi triūsą.
Prakaitu, sutraiškytų uodų syvais ir skūrelėmis, lipniais lapais nusėtas kūnas nenorėjo klausyti.
– Mano keseliukas tuščias... – sumurmėjau, tarsi valgyčiau žodžius.
– Bėk, bėk, kitąkart ateisi, – pintine atskyrė mane nuo serbentų.
Taip ir parlėkiau su ašarų dryžiais ant skruostų. Mama ką tik grįžusi, besiruošianti manęs ieškoti. Serbentų skinti pas Bikinus nebeleido.

Autorių galerija'2020

  • Facebook
  • Instagram