Aidas Jurašius

Bibliofobija

2019

#Trumpoji proza

Vaga

– Tai viskas? – paklausė pagaliau atsitiesusi.
Kurį laiką tylėjau žiūrėdamas jai į akis. Galiausiai nutariau, kad ji verta paaiškinimo. Ar bent dalelės jo.
– Aš nesigailiu, kad patikėjau. Ir kad vėl atsimušiau į savo tiesą. Tavo griuvėsiai nuostabūs, jų daug ir jie puikiai išsilaikę. Ir man buvo juose gera. Bet tavo meilė dykumos nepalaisto, ir tai, kas dūla po smėlynais, nuo to neatgis. Viskas, ką bedarysim, vis tiek bus statoma ant smėlio, virš užpustytų mudviejų griuvėsių. O aš – baudžiantis dievas, nes tik šitaip galiu išgyventi.
Dabar patylėjo ji.
– Tu kaip tavo herojai, – tarė galiausiai. – Įkalintas savo tiesoje.
Gūžtelėjau.
– Turi savo tiesą? Tuomet aprašyk. Jei tik ji verta aprašymo.
Ji liūdnai nusišypsojo.
Uždaręs duris grįžau į kambarį. Atsisėdau į fotelį ir susimąsčiau, kaip užbaigsiu jai skirtą tekstą. Nutariau, kad mano herojus atsiguls į dar šiltą nuo jos kūno lovą. Sujaukta paklodė primins dykumą, ir dar bus ant jos jųdviejų kūnų skysčių oazių. Prieš užmigdamas jis susimąstys, kažin kokį dievą garbino Sacharos civilizacijos, ir nutars, kad saulės. Užsimerkęs bandys įsivaizduoti jo veidą, bet jis visada jam iškils aplytas.
Taip, aplytas saulės dievo veidas. Užsirašiau šiuos žodžius į sąsiuvinį.
Tada atsiguliau į dar šiltą nuo jos kūno lovą. Sujaukta paklodė priminė dykumą, ir dar buvo ant jos mudviejų kūnų skysčių oazių.
Bet jos sparčiai džiūvo.


Autorių galerija'2020

  • Facebook
  • Instagram