Algirdas Kumža

Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis

2019

#Dienoraštis

BALTO leidybos namai

Balandžio 15
Tibeto pasienis

Pabudau šeštą. Grynas kalnų oras grąžino jėgas, jau noriu kopti.
Kol mūsų kinė verda pusrytį, kylu stačiu šlaitu aukštyn, kur tarp ryžių ir kukurūzų Lipingo vienuolynas. Vienas vienuolis lauke skuta bulves, o kiti devyni, sutūpę prie pailgų maldos lapų, linguodami murma mantras, lavina balsus. Įsmunku vidun, ant laiptų palikęs purvinus batus. Vienuoliai, atrodo, tik ir laukė, kad galėtų minutę patinginiauti. Pakviečia sėsti greta ir pasiūlo arbatos. Juodos ar Tibeto? Paprašau juodos, nes prieš žygį nenoriu rizikuoti. Jei eičiau atgal, ragaučiau Tibeto arbatos – su sviestu ir druska.
Arbatos atnešęs vienuolis moka dešimt žodžių angliškai.


Atvykstame į pasienio miestelį, pliaupia lietus. Gauname erdvius kambarius su naktipuodžiais prie durų. Mūsų viešbutyje tik alpinistai. Daugumas pasuks į Čooju, mažesnė dalis – į Sisia. Čooju yra aukštesnis kalnas, bet ten orai ne tokie šlykštūs.
Vadas mintimis jau ten, Sisioje. Prisipažįsta, kad jam pradžia visada sunki. Ir Evereste aklimatizacija iš jo atėmė daug jėgų. Man patinka jo realizmas ir atvirumas. Esu sutikęs alpinistų, kurie vaikšto kaip paminklai, Saulius – ne.
- Sunkiausios naktys bus bazinėje stovykloje, - vėl kartoja jis.
Negąsdina, kalba ramiai. Ir mums ramiau. Juolab, kad kiekvienas mūsų aklimatizacijos kančias jau praėjęs ne kartą.
Kelkraštyje su šerpų būriu aptariame Sisia Pangma charakterį. Jie sako, kad pernai ten žuvo du alpinistai. Nešuosi knygą apie Sisią, jos pabaigoje įklijuota šio kalno aukų statistika. Plaučių edema, įkrito į ledo plyšį, sniego lavina, dingo, nuo šlaito nuplėšė uraganas, vėl lavina. Kasmet viršūnę pasiekia apie dešimt alpinistų ir du žūsta. Panaši statistika ir kituose Himalajų “aštuntukuose”: namo negrįžta kas dešimtas alpinistas. Kartais sako, kad žūsta kas aštuntas. Iš Everesto negrįžo penktadalis.

Pereinu miestą. Dukart išilgai, nes skersai nėra kur – miestas rangosi aukštyn į kalną kaip riebus pitonas. Jau akivaizdžios didmiesčio užuomazgos. Daug smulkių parduotuvių, restoranų, kirpyklų. Tik interneto kavinės nėra. Žinovai sakė, kad ištvermingiausieji sugeba rasti vienišą lėtapėdį kompiuterį brangiame viešbutyje, bet be šeimininko pagalbos jo neįjungsi – vien tik kiniški hieroglifai.
Nueinu į miesto pakraštį. Pačiam gale, šalia garažų vyrai muša biliardą, o kiek toliau kalnų fone jauna tibetietė raudonomis šukomis šukuoja ilgus juodus plaukus. Šukuoja ilgai ilgai, išprotėjusi nuo savo grožio. Negalėjau atitraukti akių nuo jos grakščios figūros padūmavusių uolų fone.
Daili pardavėja svajingai žiūri į kalną, iš kur, matyt, turėtų atjoti jos princas; kieme dvi purvinos tibetietės sijoja žvyrą; iš naujutėlaičio džipo išlipa aukštas kinas ilgu juodu paltu ir ilgai žiūri į statomą penkių aukštų namą. Iš jo žvilgsnio, rankų mostų ir grandinės ant kaklo supratau: jam priklauso šitas pasaulis.
Ėmė temti, o mes su Mindaugu vis dar ieškome inerneto kavinės. Gatvėje šalia nedidelės užeigos stovi keturios panos: jaunos, gražios ir, atrodo, nekvailos. Pamačiusios mus, išjungia mobiliuosius ir kviečia apžiūrėti jų įmonę. Tai spaudos kiosko dydžio užeiga, kur ant lentynos stovi aštuonios alaus dėžutės, o už padriskusios užuolaidos – sieksnio ilgio suolas. Merginos siūlo mums lįsti už tos užuolaidos. Tik aštuoni doleriai, sako. Mes sumosikuojame rankomis, kad brangu, ir sprunkame į viešbutį pasiteirauti interneto. Pavymui merginos šaukia, kad galima ir už penkis.

(…)

Autorių galerija'2020

  • Facebook
  • Instagram