Gabija Lunevičiūtė

Vilniaus atminties punktyrai

2020

#Dokumentinė #Proza

BALTO leidybos namai

Iš pokalbio su muzikologu Edmundu Gedgaudu
Ko jums labiausiai Vilniuje gaila?
Ak, ne tik Vilniuje... Gaila to, kas amžiams dingo. Ir senosios atmosferos, ir ranka rašomų laiškų, ir kiemsargių... Ar jūsiškė karta apie tokius girdėjo? Ir aibės kitokių dalykų. Galiu papasakoti vieną atsiminimą.
Kur visi taip sužiuro pro konservatorijos – dabar sakytume akademijos – antro aukšto koridoriaus langus? Ogi į seną fortepijoną, tempiamą per tada dar neasfaltuotą kiemą link vidury stoviniuojančių kirviais ginkluotų vyrų. Jie pakelia didįjį dangtį, atlošia ir paleidžia kristi; šis sutrinksi, sugergždžia, bet nuo korpuso neatsiskiria. Tada vyrai griebiasi kirvių; dangčiui nukritus kapoja klaviatūrą, ažūrinę natų atramą, korpusą – bet kur ir bet kaip. Toliau nebežiūrėdamas ir retoriškai pasiteiravęs kas čia vyksta? iš kažko išgirstu, kad taip reikia, nes šį fortepijoną nurašė, tad turi būti užtikrinta, kad juo jau niekas nepasinaudos. Leisdamasis laiptais tebegirdžiu kieme trinksint, bet prisiklausius apie uždarytų, gal ir „nurašytų“, Vilniaus bažnyčių likimą dar vienas panašus veiksmas jau atrodo bemaž natūralus – tokie dabar laikai…
O! Tos bažnyčios…
Jų ypač gaila, tų nuostabių ir kaip reta įvairių. Dar carų laikais kai kurias bažnyčias vertė cerkvėmis, perdirbinėjo, o pagrindiniu Vilniaus soboru tapo Šv. Kazimiero bažnyčia! Neturime tikslių duomenų, kaip jos fasadas atrodė anksčiau, o juk ir viduje daug kas buvo nugrandyta. Nemažai nukentėjo ypatingo grožio Trinitorių bažnyčia, bet kažkas joje ir išliko. Krokuvoje pažįstama dama girdėjusi pasakojant, jog Vilniuje esanti bažnyčia, kurioje vien angelai – kościół, gdzie same anioły. Supratau, kad mini Sapiegų statydintą Trinitorių bažnyčią Antakalnyje, kurioje ir dabar, nors apnykusioje, angelų skulptūros tebekaraliauja. O kas laukia Misionierių, Augustinų, Vizitiečių šventovių? Juk tai – perlai, patekę į barbarų rankas.
Kai ėmiausi darbo Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos katedroje, jis tebebuvo Bazilijonų vienuolyne. Čia dirbau 1958–1960 metais, o paskui persikėlėmė į naująjį pastatą Žvėryne. Už rafinuotų rokokinių vartų patekdavai į visai kitokį miestą, kur iš nejaukių užkaborių lyg kažkas mane stebėjo. Tarp tų pačių sienų, kur buvo kalintas Adomas Mickevičius, ugdyti tarybiniai mokytojai. Bažnyčioje būta sporto salės, kurioje granatas svaidydamiesi treniravosi ne vien studentai. Nė pėdsako nebuvo likę stačiatikių ikonostaso, prieš kurį melstasi nugriovus „neteisingai” Glaubico įrengtus puošnius unitų altorius. Dabar net sunku įsivaizduoti, kokios būta neapykantos unitams. Smilkalus pakeitęs aitrus prakaito kvapas jau buvo spėjęs įsigerti į sienas.
Kaip jums dabar tas Vilnius, jau modernus, atrodo?
Yra toks žodis – prieštaringai. Mes neturime automobilio, bet pernai vienas pažįstamas mus pavežiojo po miesto pakraščius. Išvydome tokį Vilnių, kokio nesapnavome ir nesitikėjome. Po tos ekskursijos grįžome namo tarsi iš kokio užsienio. Na, paimkime vieną rajoną, pastatytą buvusios kino studijos vietoje, Antakalnio gale prie Nemenčinės plento. Gražu. Man nuostabiai patinka naujoji biblioteka Saulėtekyje, manau, jog tai objektas, kurį kiekvienam vilniečiui dera pažinti lyg Vilniaus katedrą. /.../
Tai dabar jums labiau patinka vaikštinėti priemiesčiuose, ne senamiestyje?
To juk nesakiau. Tai kompozitorius Balys Dvarionas mėgdavo paklaidžioti Vilniaus pakraščiais, pakalbinti kokį palei namą besidarbuojantį žmogų. Sakydavo, kad ten dar galima aptikti oraus senovinio gyvenimo, kai triūsiama darže, skaldomos malkos, bendraujama su kaimynais. Pasisveikinęs ir pakalbinęs kokią moteriškę bemat gali pasijusti taip, lyg būtum senas pažįstamas. chruščiovkių rajonuose tai nebeįmanoma, sovietai žinojo, ką daro.
Vis dar mėgstu paklajoti po Vilnių. Kol žmogų kojos nešioja, po jį dažniau reikia vaikščioti, o ne važinėti. Važinėjant nepatirsi tikrojo ryšio su miestu, nes Vilnius juk statytas arba pėstiesiems, arba karietų, puskariečių keleiviams. Jei su vežiku, tai lenkiškai karieta būdavo vadinama dorożka. Ramiai klapsi arklys, sėdi keleivis, jei lietus – virš jo pakelia būdą, jei šalta – užmeta užklotą ant kelių. Važiuodamas gali ramiai stebėti namus, matai visus praeivius, esi tarp jų, tik truputį greičiau judi nei pėsčias.


Autorių galerija'2020

  • Facebook
  • Instagram