Dabar aš ramiai papietausiu
ištrauka


– Man atrodo, aš perdegiau, – pranešu pravėręs duris.
– Jūsų pavardė? – klausia neurologė. Jos kompiuterio ekrane mirga eilutės su ateinančiųjų ir išeinančiųjų pavardė¬mis. Išėjusieji pažymimi varnele.
– Valka, – ištariu. – Linas Valka, – patikslinu.
– Sėskite štai čia, Linai. Kuo skundžiatės?
– Žinote, buvo daug pokyčių... Viskas taip susiklostė... Nemiegu, studijos, darbai, skrandis, nervai...
– Na na? Ką studijuojate?
– Literatūrą.
– Lietuvių kalbą?
– Lietuvių literatūrą.
– Ir kokia baigiamojo tema?
– „Rašymas kaip inercija XXI amžiuje“. Noriu ištirti, kodėl gi tiek daug rašančiųjų. Man atrodo, čia toks mūsų tautinis palikimas: ne gyventi, o kurti. Turiu tai pagrįsti em¬piriškai.
– Įdomu, įdomu. Atsistokite. Rodomuosius pirštus atsuki¬te sau į nosį.
Dievaži, pamiršau, kurie gi tie rodomieji, todėl mėginu įtempti visus dešimt pirštų. Jaučiuosi idiotiškai.
Kol neurologė rašo išvadas, akimis perbėgu jos lentyną. Daugybė diplomų, padėkų, nuotraukų... Tikra savo darbo entuziastė.
Man reikia to lapelio kaip išganymo!