Iš Jono V. Mačiuikos įvadinio knygos straipsnio:

„Šie interviu toli gražu nėra pasakos, sekamos norint pasirodyti ar net sužibėti palankioje retrospektyvinėje šviesoje. Skaitomi paeiliui, jie atskleidžia, kaip Lietuvos architektų saviraiškos troškimas, kurį didele dalimi skatino siekis pagerinti Lietuvos gyventojų gyvenimo sąlygas, atvedė į konfliktą su griežtomis Maskvos padiktuotomis „gyvenamojo ploto vienam žmogui“ normomis.”

Iš Marijos Drėmaitės įvadinio knygos straipsnio:

„Neringos“ kavinės atidarymas 1959 m. sustiprino „tyliojo modernizmo“ savimonę – pirmiausia todėl, kad atidarymą lydėjo skandalas. Maskvos laikraščio Izvestija žurnalistas, nepakviestas į atidarymą, piktai sukritikavo lėšų švaistymą, o Lietuvos architektams „Neringa“ tapo architektūrinio lūžio, nacionalinio modernizmo simboliu, įvykiu kultūrinėje visuomenėje. Tačiau ar tai tikrai buvo maištas? Maskvos kritika vis dėlto buvo nukreipta ne į architektūros stilių, – recenzijose jis buvo liaupsinamas, – o į finansines sąnaudas.”

Jono V. Mačiuikos interviu su architektu Vytautu Brėdikiu apie įspūdžius iš Suomijos:

Vytautas Brėdikis: „Tai, ot, man patiko suomiai, nes jie viens du, ir priėmė sprendi¬mą, jiems irgi atrodė, kad toks kelias. Visgi reik tos industrinės ar tipinės statybos, kitaip neišsisuksi, bet [jiems rūpėjo,] kokia, iš ko ji turi būt, ir kad pirmiausia ji turi tarnaut žmogui. Tai ot šita, man pasirodė, jie palyginus neblogai [sprendė], nes jie žiūrėjo pasau¬linę praktiką. Ir suomiai, mat, veltui lėšų neleidžia. Reiškia, labai rimtai. Alvar Aalto – tai vienas dalykas, bet kai pamatai, kaip jie praveda konkursus, ką jie daro – jie projektuoja, kad būtų geriausia pasauly, – jų toks principas. Ir [jie stengiasi,] kad, kai jie pastatys, iš kitur atvažiuotų jų pasižiūrėt. Ir dar keletą metų važinėtų.”

Jono V. Mačiuikos interviu su architektu Gediminu Baravyku apie „kiekvienos dienos” architektūrą:

Gediminas Baravykas: „Tais laikais aš buvau architek¬tūros funkcionierius ir sugalvojau tokį terminą. Tai yra kiekvienos dienos architektūra. Ir mes darome eilinius objektus, taip? Bet mes stengiamės tuose eiliniuose objektuose surasti galimybę išsitempt. Ir čia yra mūsų didelis karas. Reikia pasakyt, kad išvis buvo karas su tuometine valdžia, kad statybininkai pamažu vis lipo mums ant galvos. Ir jie, va, tam praeitam dešimtmety sugalvojo tokią tvarką, kad jie valdžiai pastato vieną gražų namą, o [mainais] už tai gali visa kita blogai statyti. Ir mūsų kova buvo sugrąžint architektūrą į kasdienos objektus, kurie anksčiau buvo visi tipiniai, – toks ter-minas baisus.”