Spintelėje kažkas blaškėsi. Rausvoje ryto prieblandoje sustingau priešais balinto ąžuolo dureles nedrįsdamas patraukti žalvarinės rankenos. Visgi pritūpęs atidariau, pažvelgiau ir net prisimerkiau iš netikėtumo. Pelėkautų žabtai tvirtai laikė laimikį, tačiau tai buvo ne pelė. Kažkodėl prisiminiau Smėlio Žmogiuką, apie kurį vaikystėje porindavo prieš miegą. Tas pats juodas apsiaustas, lenkti nagai, sukumpusi figūrėlė. O pražiotos burnelės kampe – kumpio gabalėlis. Paskutinis gyvenimo laimikis.

Ir dar tie juodi ūsiukai po nosimi... Bet – ne, tai ne S. Ž., suvokiau, o sąmonę nutvieskė šiurpus atsakymas. Pala, juk aš pažįstu tą, kuris ką tik čia blaškėsi, o paskui nurimo šituose pelių spąstuose. Pamenu ir juodo kašmyro skverną, už kurio štai laikau pakėlęs, kad geriau įsižiūrėčiau. Matau, bet pats negaliu patikėti. Juk tai Graužinienė, po galais! Kaip ji išvis čia pateko? Kur mano telefonas? Ir kas budi prie rytinio srauto mūsų naujienų portale?

Alio, Rasa – siųsk pušą, žuvo Seimo pirmininkė! Taip, pats mačiau, žiaurus atsitikimas, nelemtos aplinkybės. Girdžiu, kaip Rasa jau kala klavišais, mes derinam tolesnius veiksmus, bet pasaulis staiga ima kažkaip vimdomai suktis aplink... Tirpstantys pelėkautai varva žemėn tarytum tąsūs Salvadoro Dalí laiko pastovumo ciferblatai. Išnyksta telefonas ir virtuvė. Į tamsą nugarma susirūpinęs Rasos balsas. Lieka tik jausmas: reikia skubėti, pranešti, nugalėti. Bet jis irgi pamažu išblunka.

Kelias sekundes trukęs paryčių sapnas paliko slogų įspūdį. Kurį laiką jis atrodė tarytum nesveikas pokštas. Šalutinis neuronų veiklos procesas. Naktinės proto išskyros. Ir tik po kelių mėnesių, kai viename grupinės geštalto terapijos renginyje trijulėmis sėdome nagrinėti keisčiausių vieni kitų sapnų, jis pagaliau atvėrė užkoduotą simbolių prasmę. Sapnas buvo ne apie mane. Ir tikrai ne apie tuometinę parlamento pirmininkę. Tai buvo pražiūrėtas ženklas, kad kai kas mano aplinkoje labai pavargo.