Kolios Ježovo vaikystė
Jaunąją Ježovų šeimą džiaugsmas aplankė 1895 metų gegužės 1 dieną. Veiveriuose jiems gimė kūdikis. Kaimynams patarus, naujagimiui buvo parinktas Nikolajaus vardas – neseniai Rusijos imperatoriumi karūnuoto Nikolajaus II garbei.
Nėštumas, beje, Antosei praėjo ne taip sklandžiai, kaip Ivanas norėjo. Moterį visą laiką pykino. Ji ištisomis savaitėmis sėdėjo paniurusi namuose. Priaugo svorio. Pasidarė irzli, dėl menkiausios priežasties užsiplieksdavo. Nesivaldė, mosavo kumščiais, svaidėsi keptuvėmis ir puodais. Galbūt todėl, grįžęs tarnauti į policiją, Ivanas vis ilgiau užsibūdavo tarnyboje. Pareidavo jau sutemus, neretai su kvapeliu, taip bandydamas pasiruošti namuose jo laukiančiai audrai.
Tačiau būdavo Ježovų šeimoje ir šviesesnių dienų. Kai Ivanas iš tarnybos grįždavo blaivas, sutuoktiniai, susėdę prie krosnies, žiūrėdavo į spragsinčias malkas ir nuoširdžiai dalydavosi ateities lūkesčiais. Ivanas svajodavo, kad gims berniukas. Galbūt kada nors taip pat tarnaus, jei ne caro policijoje, tai kariuomenėje – kaip jo tėvas. Padarys stulbinančią karjerą, bus paporučikis, poručikas, vėliau – premjermajoras ar net koks infanterijos generolas. Antosė gi laukė gimstant mergaitės. Tikėjosi užkrauti jai visus namų darbus, kurie ištekėjus užgriuvo ją pačią.
Tačiau Antosės viltims nebuvo lemta išsipildyti. Gimė berniukas. Penkių kilogramų svorio. Gimdymas buvo nelengvas. Moteris kankinosi ne parą ir ne dvi. Po savaitės skausmų ir nesibaigiančių sąrėmių kūdikį pagaliau pavyko išstumti į dienos šviesą. Sušertas per užpakalį jis visą mėnesį neužsičiaupdamas klykė, gąsdindamas jautresnius Ježovų kaimynus.
Antosė, pagimdžiusi ne mergaitę, užsisklendė savyje. Tapo viskam abejinga. Jai buvo nė motais, kad kūdikis guli lopšyje iki ausų apsidirbęs. Pamaitinti krūtimi taip pat pamiršdavo. Tik kai jo riksmas tapdavo nepakeliamas, paimdavo į rankas. Skubom pamaitinusi, jaudavosi atlikusi motinos pareigą. Vėl paguldydavo į lopšį ir atsisėdusi prie lango beprasmiu žvilgsniu spoksodavo į Veiverių gatvelę, kurioje niekas nevyko. Atrodytų, kad Ivanui tai turėjo kelti nerimą, tačiau taip nebuvo. Kasdien vis tirščiau užsipylęs akis, jis abejingai žiūrėjo į liūdinčią žmoną. Kūdikis jam taip pat nekėlė didelių sentimentų.
Atėjus laikui vaiką pakrikštyti, Antosė trumpam nubudo iš depresijos. Išdaužė visas lėkštes, o tada užsispyrė jį vežti į Kauną, kur 1895 metų rugsėjo 17 dieną buvo konsekruotas Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo soboras. Tačiau kad ir kokios titaniškos buvo Ivano pastangos, į Kauno guberniją policijos valdžia jo neišleido. Teko vaiką pakrikštyti arčiau esančioje Marijampolėje – Suvalkų gubernijai priklausančioje įgulos cerkvėje, stovinčioje ant Šešupės kranto, rytinėje Varšuvos kelio dalyje.
Po krikštynų brička sugrįžus į Veiverius, Antosė vėl ėmė verkti. Netrukus įsiuto. Be priežasties niokojo patalynę. Baldus. Nukabinusi nuo sienos šv. Nikolajaus stebukladario ikoną, norėjo ją įmesti į krosnį. Ivanas neapsikentęs pakilo nuo stalo, prie kurio gėrė, ir paleido į darbą kumščius. Kelis kartus keliu niūktelėjo žmonai į pilvą, sugriebė už plaukų. Parklupdęs ant kelių, pradėjo kamantinėti, kas vėl negerai. Išgirdo inkštimą, kad Antosė mažąjį Kolią norėjo pakrikštyti Šv. Nikolajaus įgulos cerkvėje, bet ji – per tuos Ivano gėrimus – Marijampolėje vis dar nepastatyta. Išklausęs absurdišką priekaištą, Ivanas spjovė Antosei į veidą ir, trenkęs durimis, kelias savaites namuose nesirodė.