Narius Kairys

Toliau nei vandenynas

2019

#Romanas

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

31 sk.
Pro langą atsiveria padūmavę žalsvai melsvi kalnai. Juose trykšta neregimos versmės, apie kurias liudija apgaubusi visą šlaitą rūko klostė. Jei kalnui išpažinsi savo sielvartą, jis taip pat ims sielvartauti, kažkur skaičiau ar girdėjau sakant. Gal todėl, žiūrėdamas į šiuos kalnus, imu jaustis tarytum būčiau blausios žvakių šviesos apšviestoje cerkvėje. Visaip kaip tąkart, kai palikau namus. Štai ir dabar tik laiko klausimas, kada nevalingai me(l)siuosi prie prarajos krašto. Galvoje suskamba devyniasdešimt pirmos psalmės pradžios eilutė. Pašnibždomis tariu žodžius, kuriuos kadaise – kada gi tai buvo? – užmiršau. Malda liejasi laisvai ir užtikrintai, kol ištariu: „jis palieps savo angelams saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum...“, balsas ūmai lūžta, kelis kartus sukosėju lyg užspringęs ir nutylu. Kur mano ganytojas? Išėjo su visam toliau nei vandenynas. Tuomet aš likau vienui vienas, pamestas ir niekam nereikalingas. Tam tau ir duotos kojos, kad eitum, tad kilk ir eik. Argi čia ne vieta, kurioje man lemta pasilikti? Čia – dykvietė, ko lauki, eik. Bet aš silpnas ir nežinau kelio. Eik paskui avių bandą, paskui verpetais besisukančias ant vieškelio žemės dulkes, paskui vėjo genamą lietaus debesį, paskui savo mirtingą sielą.
24 sk.
Kryžiai, kryželiai, kryželyčiai. Sankryžose, kryžkelėse, vieškeliuose, šalikelėse, ant kalnų viršūnių, slėnių gilumoje, vidur miško, palaukėje, ant sienų, pasieniuose, ant tvorų, patvoriuose. Leidžiantis ir kylant. Šliaužiant, ropojant, einant, lekiant. Iš medžio, akmens, vielos, plastmasės, geležies, kaulo. Pakabinti, atremti, įsmeigti, įmūryti, įkalti. Aptrupėję, aprūdiję, apsamanoję, dailūs, taisyklingi, lygūs, nauji, seni, amžini. Šiandien tad kryžių diena. Nepamenu, kada pradėjau juos skaičiuoti, nepamenu, kada pamečiau jų skaičių. Galbūt anksčiau jų tiesiog nepastebėdavau, kas žino, galbūt jų ir išvis nebuvo. Bent tiek tai tikrai. Lyg Kalvarijų keliu slinkčiau, pagalvojau. Ne kaip Kristus, aišku, bet kaip kažkuris bevardis žmogelis, įsimaišęs į paskui jį sekusią minią, nenutuokiantis, kokio masto įvykis vyksta prieš jo akis. Negalėjau ir aš neprisidėti. Susiradau du medgalius, nuo ilgesnio nulupau peiliuku šiek tiek žievės, tada surišau juos kryžmai, kad bent kiek laikytųsi (nors vertikalioji dalis iškart nusviro), ir atrėmiau savo asmeninį kreivą šleivą ir kuprotą kryžių į pakely augusio medžio kamieną. Pūstelės stipresnis vėjas, ir po kryžiaus. Ar po kryžiumi? Net nežinau. Šitas menas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tik vieną išgyventą akimirką ir vieną vienintelę paskirtį. Prie vieno aprūdijusio kryžiaus ilgėliau stabtelėjau. Akmenų krūvelė, sukrauta praeinančiųjų, stiklinių žvakidžių duženos, senutėliai ilgaauliai kelioniniai batai be raištelių. Vardo ant lentelės nebeįmanoma perskaityti, tik metus: 1988 ir 2006. Ėjo, mirė. Ar žuvo. Kaip įmanoma mirti būnant aštuoniolikos metų? Tiesiog taip, lygioj vietoj, ant kelio? Atsisakau patikėti. Bet jam bent jau kryžių pastatė – kiekvienas praeinantysis atkreipia dėmesį, kad ir sekundei.
1 sk.
Visur vanduo. Lietumi lyjąs, vilnimi kyląs. O dar visai neseniai, besileisdamas nuo kalno į nutįsusį palei pakrantę miestą vyliausi, kad tamsūs audros debesys, kybantys kažkur tolumoje virš vandenyno, aplenks mane, tačiau nuožmus vakarų vėjas atginė juos ten, kur aš ir ėjau – į vietą, nuo senų laikų vadinamą pasaulio pabaiga, nes toliau jos – tik bekraštis vandens masyvas. Paskutinę akimirką prieš pat užgriūvant audrai spėjau rasti prieglobstį prie stovinčio pakrantėje angaro, kuriame, matyt, rytais pardavinėjama nakčia sugauta žuvis, nes dabar – jau gerokai po pietų – jis stovi užsklęstas. Virš pagrindinio įėjimo į angarą architektas suprojektavo plokščią išsikišusį stogą, saugantį tiek nuo alinančių saulės spindulių, tiek nuo dangaus kritulių – jis dabar mane ir gelbėja. Visgi jei liūtis ir toliau nesiteiks nurimti ir įsismarkavusios bangos netikėtai persiris per betoninį pylimą, mane priglaudusią salelę galiausiai, kaip ir viską aplinkui, irgi pasiglemš vanduo. Belieka tikėtis, kad taip neatsitiks – juk sausam išlipti iš balos neįmanoma? Įvirtęs vandenin – vandeniu pats pavirsi. Dar ne dabar, dar ne laikas. Būtent todėl su kiekviena čia praleista minute ši vieta man vis labiau ima panėšėti į kalėjimą, į kurį trapus bei silpnas kūnas užsidarė laisva valia. Suveikė pirmykštis instinktas – nuo stichijos šėlo pasislėpti pirmame pasitaikiusiame saugiame urve. Negaliu žengti nė žingsnio į šalį – esu beviltiškai įstrigęs tarp pasišiaušusio vandenyno ir prasivėrusio dangaus.

Autorių galerija'2020

  • Facebook
  • Instagram