Ilona Ežerinytė

Skiriama Rivai

2018

#Romanas #Paaugliams

Dominicus Lituanus

Dovas žiūrėjo į tamsius sienų apmušalus, nušviestus pilnaties, ir bijojo užsimerkti, bijojo užmigti, o pabudęs suvokti, kad viskas tebuvo sapnas – visa ši kelionė. Kol nemiega, ją tebeturi, tebelaiko realybę savo sąmonėje kaip vaikystėje pilną burną limonado – stengdamasis iš paskutiniųjų, kad nežiopteltų ir ant marškinėlių nepapliuptų lipnus seilėtas skystis.
Rytoj (et, juk jau šiandien), kai grįš namo, ar pats patikės tuo, kad buvo, kur neįmanoma būti, ir matė, ko neįmanoma matyti? Bet dabar jis tebėra čia, raudono mūro viešbutyje su bokšteliu, besibaigiant 1899­ųjų pavasariui. Guli lovoje ir žiūri pilnačiai į akį. Kaip viskas keista... Kaip keista, kad laikas nieko nereiškia, kad jis ir eina, ir niekur neina, ir keičia, ir nieko nekeičia, ir išsenka, ir niekada nesibaigia. Štai praeis daugiau nei šimtas metų, nuoš du karai, purvinos ir duobėtos šito miestelio gatvės bus išlygintos ir išgrįstos trinkelėmis, trobos sutriuš, jų vietoje iššoks daugiaaukščiai, susinešios batai, nusidėvės drabužiai, keisis valdžios ir pinigai, senos nuotraukos našlaitės iš nežinomų šeimos albumų tyliai gyvens muziejuose, blukdamos iš savųjų ilgesio... Praeitis bus užrašyta paryškintomis datomis istorijos vadovėliuose, ji prisimins tik didžiausius niekšus ir didvyrius, o apie kitus negalės pasakyti nieko daugiau, tik „jie gyveno, o paskui numirė“. Net ir trokštančio išsiplėšti geriausius gyvenimo kąsnius pono Necherio laukia toks pat likimas kaip ir skurdžiaus Vasios – „jis gyveno, paskui numirė“. Nė vieno iš tų žmonių, kuriuos sutiko čia, nebėra gyvo. Nė vieno. Net Rivos.

Autorių galerija'2020

  • Facebook
  • Instagram