Viktorija Urbonaitė ir Viktorija Aprimaitė

Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms

2020

#Biografija #Istorija

Dvi Tylos

1 istorija. Autorė Viktorija Aprimaitė

Ieva Krivickaitė
Cukrinė mergaitė, sukūrusi fondą liūdinčių vaikų svajonėms pildyti

Jeigu šiandien už lango visą dieną stipriai lyja, o gal sninga kąsniais milžinais, net jeigu saulė pasislėpusi ir ledus laižyti bus galima tik kitą dieną – viskas yra gerai! Gerai, net jeigu truputį liūdna ir juoktis nesinori. Viskas praeina ir yra prasminga taip, kaip yra. Cukrinė mergaitė Ieva tokiomis mintimis gyvena nuo tos dienos, kai sužinojo, kad nuo šiol reikės skaičiuoti visus saldesnius kąsnelius. Bet pradėkime istoriją nuo pradžių!
Mažoji Ieva labai mėgo smagiai leisti laiką, todėl džiaugdavosi kiekviena išvyka. Tad kai mergaitei buvo kiek daugiau nei treji, su seneliais ir pussesere visi kartu iškeliavo į delfinariumą. Vos tik pusseserė ėmė žaisti su delfinais, Ieva pasijuto taip silpnai, kad visas pasaulis ėmė suktis. Močiutė tą dieną į rankinuką kaip tik buvo įsidėjusi ne vieną saują saldainių, todėl senelis ėmė kibinti ją sakydamas:
– Duoki Ievai saldainių. Matai, kad liūdna.
Tačiau tuo metu net saldainis neišgelbėjo nuo galvos apsisukimo. O po kelių dienų nuo išvykos Ievai teko iškeliauti į ligoninę ir išgirsti, kad nuo šiol turės susidraugauti su nauju bendrakeleiviu – cukriniu diabetu. Ir Ieva būdama vos ketverių labai stengėsi surasti su juo bendrą kalbą. Nors saldainių ir nesiūlė, bet begalinį rūpinimąsi bei dėmesį – tikrai taip. Nuo tos dienos Ieva tėvelio buvo praminta cukrine mergaite, o ligoninė tapo savaitės stovykla, į kurią keliaudavo kasmet.
Kartą prieš gražiausias metų žiemos šventes, lankantis cukrinukų stovykloje, Ieva sutiko mergaitę vardu Augustė. Tik ji ne diabetu sirgo, o buvo ką tik po galvos operacijos. Augustei buvo vos metai su puse, kai jai buvo pasakyta, kad Lietuvos gydytojai nelabai gali padėti ir vienintelė galimybė jai pasveikti – keliauti gydytis į tolimą šalį už visus trisdešimt tūkstančių litų. Tokie dideli pinigai, kad visą saldumynų fabriką būtų galima nupirkti!
Augustės mama tiek pinigų neturėjo, todėl Ieva, būdama vos trylikos metų, ėmėsi darbo. Ji padarė Augustės nuotrauką, aprašė jos istoriją ir išsiuntinėjo internetu patiems įvairiausiems žmonėms. Iš pradžių nedaug kas atrašė, todėl Ieva pasidarė sąrašą ir ėmė keliauti pas visus iš eilės tiesiai į namus. Belsdavosi į kiekvienas duris ir su didžiausia meile bei tikėjimu dalijosi Augustės istorija. Daugelis durų neatidarė, o kai kurie – užtrenkė tiesiog prieš nosį. Bet net ir tada Ieva nenuleido nosies, nesuabejojo ir visuomet tikėjo stebuklu. O kai būdavo sunku, savęs paklausdavo: „Ieva, pasaulio mastu ar tikrai didelė ši tavo problema?“ Pasirodo, visai nedidelė, ir ji toliau belsdavosi ne tik į duris, bet ir į žmonių širdis.
Vieną dieną Ievai paskambinusi Augustės mama su didžiausiu džiaugsmu pranešė, kad visi trisdešimt tūkstančių ir dar daugiau surinkti, o Augustė gali keliauti į tolimas šalis gydytis! Šiandien Augustė mokosi nematančiųjų mokykloje, puikiai skaito Brailio raštu, nuolat juokiasi ir iš visos širdies tiki stebuklais. O Ieva ir toliau kasmet keliauja į cukrinukų stovyklą, sutinka begales vaikų, kuriems dažnai ne tik sveikatos trūksta, bet ir pokalbio, apsikabinimo ar šypsnio.
Cukrinė mergaitė Ieva dabar yra ne tik karatė mokytoja, bet ir gerumo fondo „Ne apie mane“ įkūrėja. Jos fondas rūpinasi sergančių ir skurdžiai gyvenančių vaikų svajonių pildymu. Be to, Ieva nuolatos keliauja į ligonines lankyti prastai besijaučiančių vaikų ir apdovanoja juos geriausiomis dovanomis – apkabinimais. O nuliūdusiesiems visuomet drąsiai sako, kad nieko tokio yra verkti, nieko tokio yra liūdėti. Svarbu tiesiog būti žmogumi. Ir nepamiršti, kad mylėti reikia kiekvieną. Net ir kitaip galvojantį, sergantį, piktą, murziną, nusivylusį. Mylėti net ir tuos, kuriems iš tiesų sunku atrasti vietos širdy, ir net tuos, pro kuriuos praeidami dažniausiai nusukame akis.

• Cukrinė mergaitė suorganizavo ne vieną gražų projektą. „Akcija“ buvo skirta padėti I tipo cukriniu diabetu sergantiems vaikams išvengti skaudžių dūrių į mažus pirštukus.
• Būdama septyniolikos metų Ieva vėžiu sergantiems vaikams surinko per trisdešimt tūkstančių litų ir norėdama parodyti dėkingumą atsisveikino su savo ilgais plaukais nusiskusdama juos.

--
2 istorija. Autorė Viktorija Urbonaitė

Irena Veisaitė
Apkabinti „priešą“

Elektroninio pašto dėžutė rodė atėjusį naują laišką. Irenos žvilgsnis sustojo ties siuntėjo pavarde – Rauka. Jos nugara perbėgo šaltis ir siaubas. Po šitiekos metų!
Tą akimirką Irena prisiminė, kaip prieš daugybę metų į aikštę buvo liepta išeiti visiems žydų geto gyventojams: moterims ir vyrams, vaikams ir senukams, sveikiems ir ligoniams. Tuo metu jai buvo trylika metų. Visi sustojo kolonomis, o karininkas Helmutas Rauka po vieną rodė, kam eiti į kairę, o kam – į dešinę. Žmonių buvo labai daug. Visą dieną Irena stovėjo su savo šeima ir laukė savo eilės. Buvo labai šalta. Kartu su ja buvo seneliai – vyresnio amžiaus žmonės, prastos sveikatos, bet Irena nesiliovė tikėjusi, kad jai pavyks juos išgelbėti.
Kai Rauka priėjo prie merginos, ji pažvelgė į jį su tokia jėga, kad karininkas teištarė: „Tavo gražios akys – eik į dešinę.“ Irena iš visų jėgų tempė senelius į tą laimingąją pusę, o senelė tyliai šnabždėjo: „Vaikeli, neskubėk taip, aš negaliu bėgti.“ Taip ji išgelbėjo savo ir senelių gyvybę. Tą dieną tūkstančiai žmonių, kuriems buvo liepta eiti į kairę, buvo sunaikinti. Irena nusipurtė prisiminimų šaltuką.
Dar kartą pažvelgė į laišką – jai rašė Reglindis Rauka – ano žiauraus karininko anūkė. Ir nors Reglindis nešiojo „priešo“ pavardę, ji rašė, kad apie senelio darbus augo nieko nežinodama. Netyčia išgirdusi tiesą ėmė klausinėti savo šeimos, bet artimieji ne tik nenorėjo nieko pasakoti, bet net ir atsisakė su ja bendrauti. Istorijos autorė: Viktorija Urbonaitė Ilgiems metams Reglindis liko be savo šeimos. Savo laiške ji rašė norinti susitikti ir atsiprašyti už savo senelį, kurio nebėra. Virpančia širdimi Irena sutiko. Jųdviejų susitikimas buvo nuostabus. Irena padengė stalą ir laukė jos ateinančios. Abi labai jaudinosi, bet vos Reglindis įžengė į Irenos namus, jiedvi iš karto apsikabino.
Taip prasidėjo jųdviejų draugystė. Dabar Reglindis vis aplanko Ireną Vilniuje, o Irena jai kas kartą įdeda lauktuvių lietuviško medaus. Meilė ir atleidimas gydo širdį, daro ją laisvą ir plačią.

• Irena Veisaitė yra literatūrologė, teatrologė, Atviros Lietuvos fondo įkūrėja. Ji yra apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu, Barboros Radvilaitės medaliu už nuopelnus kultūrai ir švietimui, Goethe's medaliu už viso gyvenimo veiklą.
• Paskelbta Metų tolerancijos žmogumi.
• Irenai įteiktas Paribio žmogaus apdovanojimas – vienas garbingiausių Lenkijos įvertinimų.
• 2018 metais buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir šalies vardo garsinimą pasaulyje. Irenai tai pats svarbiausias apdovanojimas.

Autorių galerija'2020

  • Facebook
  • Instagram