Birutė Jonuškaitė

Maestro

2019

#Romanas

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Laikas nedrįsta manęs trukdyti, eina anapus sienų. Laikas, kaip ir dera neregiui, patyliukais stuksena lazdos galeliu per grindis, kartais užmindamas gyvenimo dažų tūteles, kartais užkliudydamas kokį daiktą, kuris krenta nuo stalo, palangės ar lentynos – akimirka triukšmo ir vėl tolimas caksėjimas. Anapus durų iš neužsukto krano kapsi minutės.
Netikėti dūžiai tik akimirkai sustabdo ranką, – ši automatiškai sykteli puodelio, prineša prie lūpų: gurkšnis kavos arba vandens, su kitu dunktelėjimu – obuolys ar medumi aptepta duonos riekė.
Dienos virsta tirštomis dažų šliūžėmis, – sluoksniai storėja.
Laikas krebžda už durų, turbūt žiūri pro rakto skylutę, atsidūsta, nutolsta.
Pro drobę prasimuša stuburo slanksteliai, ryškėja nugara – veržiasi kaulėta, sukumpusi, vaškinė seno žmogaus nugara, o gal tik gerklę smaugianti gėla, suėmusi mane tą vakarą, kai pro praviras vonios duris stebėjau moters rankų švelnumą.
Pamirko vandenyje gelsvą kempinę, iš lėto pakelia ir atsargiai braukia per vyro kaklą, mentes ir žemyn iki vandens apsemtų sėdmenų. Ant nugaros lieka blizganti muilina šliūžė, rieda daugybė mažų lašeliukų, kaip per stiklą teka vingiuotos vandens srovelės.
Pamirko ir vėl braukia... Paskui ji padeda savo rusvaplaukę galvą ant kairiojo jo peties ir, apkabinusi jį iš nugaros rankomis ir kojomis, rymo, dainuoja. Ji dainuoja prancūziškai, aš nesuprantu...
Jo galva palenkta, drėgnas peleninis ežiukas blizga it sidabriniais dažais nupurkštas advento konkoraižis, plaukų linija dailiai apkabina ausį, bet nesiekia raukšlėto kaklo, – veido nematau, rankų nematau, bet girdžiu jos aksominį balsą ir suprantu – jis nesipriešina. Nespurda jos glėbyje.
Avinėlio tylėjimas? Ar palaimos apimto liūto tyla? Kai jame valandėlę prisnūsta visi kiti instinktai ir lieka tik mėgautis malonumu, nesvarstant, iš kur jis atsirado. Bet kai baigsis...
Jie prausėsi ilgai. Aš pasivogiau tik kelias akimirkas, tarsi būčiau pasisavinusi iš jo švarko iškritusią vieną sagelę, bet ir jos pakako, kad gyvenimas su Maestro būtų it lazeriu perkirstas (nei kraujo, nei pjūvio) į dvi dalis: iki tol buvęs ir po to vakaro.
Galėjau nematyti, bet pamačiau. Jie žinojo – išeinu į teatrą, grįšiu po kokių keturių valandų. Grįžau po valandos – atšaukė spektaklį. Kaip tik tą vakarą turėjo ranką nusilaužti pagrindinio vaidmens atlikėjas! Tą vakarą nenuėjau su Pijumi (juk kvietė!) į kavinę. Bėgte pasivijau tramvajų, kad tik greičiau sugrįžčiau namo. Kas mane ginė?
Akis nepasisotina. Ausis neprisipildo, – pasakytų Lionė, bet Lionė jau seniai iškeliavusi į kapinaites prie Galadusio. Ten, kur norėjo būti palaidota šalia savo tėvų.
Dabar tas, kurio neturėjau regėti nuolankaus, vandens pliuškenimo ir švelnios dainos apsemto, kyla, riaumoja ir nori įsiveržti kiaurai per mano drobę. Lyg gimtų iš naujo, negailestingai mane plėšydamas. Maldauja, kad, nebodama skausmo, apkabinčiau? Nori atsiimti savo sagelę?


Autorių galerija'2020

  • Facebook
  • Instagram