Sveiki atvykę į tėvystę. Čia mes bušido ringe raičiojamės su nežinia, nerimu ir protus sprogdinančia laime būti tėvais, tuo pat metu rankose laikydami porcelianinį naujagimį.

Devyniasdešimtųjų patirtis nepadeda pasiekti pusiausvyros. Devyniasdešimtųjų patirtis siūlo keistų sprendimų. Iš vienos ringo pusės devyniasdešimtieji rėkia: „Varyk varyk, nenusileisk, tas mažas padaras tau nevadovaus!“ Iš kitos pusės šaukia invertuoti devyniasdešimtieji, jie liepia viską daryti kitaip.

Invertuoti devyniasdešimtieji šaukia, kad tavo vaikas nenešios nė vieno prieš tai kieno nors dėvėto drabužio, tavo vaikas niekada negirdės „ne“, tavo vaikas neprivalės vergiškai kas savaitę tvarkytis kambarį ir gaus viską, ko kada nors tavo tėvai neišgalėjo nupirkti tau. Nes vaikas juk yra puiki proga atitaisyti visas vaikystės nuoskaudas bei traumas ir viską daryti tik taip, kaip reikia. Pasimokyti iš visų įmanomų klaidų. Iš esmės – vienu mažu žingsniu pakeisti pasaulį į gera. Galiausiai tie balsai iš abiejų ringo pusių susivelia į vieną pratisą triukšmą, jie loja be tvarkos, jie nuolat prieštarauja vienas kitam ir visai nepadeda nuosekliai užsiimti tėvyste.

Kad devyniasdešimtųjų radijas, tūnantis galvoje ir šnabždantis niekur nevedančius kategoriškus patarimus, būtų užsuktas, tenka įkvėpti, iškvėpti ir susirasti tinkamą būdą, kaip galutinai nusitraukti bambagyslę, rišančią prie atšiaurumo kultūros rato, kuriuo bėgiota visą vaikystę ir paauglystę. Nesaugumas, kompleksai ir seni įpročiai išlenda netikėčiausiais momentais, ypač emocijų kupinose situacijose (vaikų auginimas yra bent aštuoniolika metų trunkanti emocijų kupina situacija).


Veronika Urbonaitė-Barkauskienė, Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais (Dvi Tylos, 2020 m.), p. 22