top of page

Sigitas Parulskis

kristijonas kaikaris open books 2020.jpg
Dvigubo dugno keleiviai

2019

#Romanas

Alma Littera

3. Pelkė

Štai tokia istorija. Buvau gal devynerių ar dešimties, mano bičiulis Robkė – metais vyresnis. Gyvenome dideliame, apgriuvusiame name prie kelio.
Vieną popietę mudu su Robke, kaip visada pasiruošę kokiai nors nusikalstamai veiklai, išgirdome pagalbos šauksmą. Pelkė maždaug už pusės kilometro, bet atrodė, kad šaukia čia pat, kieme. Pamanėme, kad pasigirdo ir toliau mąstėme apie blogus darbus. Netrukus nuo tilto pusės atbėgo kaimynė mokytoja ir ėmė prašyti padėti, esą jos draugė nuklydo į pelkę ir negali iš jos išsikapstyti. Mokytoją žmonės laikė trenkta, o ji laikė ožką vardu Berta.
Nuo vieškelio pamatėme moteriškę, o gal labiau tamsų šešėlį, lėtai judantį mažėjančia spirale, į centrą. Nežinau, kokie žolynai augo pelkėje, bet toje augmenijoje labai aiškiai matėsi septyni ratai. Iš pradžių ji ropojo, paskui save palikdama šlapias brydes, bet dabar jau sukosi beveik vietoje kaip pamuštas tankas. Beje, buvo šnekama, kad pelkėje yra nuskendęs arba tankas, arba lėktuvas. Man labiau patiko lėktuvo versija.
Mes ištraukėme moteriškę iš pelkės, nes mokytoja žadėjo pinigų. Būtume ir be pinigų ištraukę, bet proga užsidirbti atrodė kur kas geresnis dalykas, nei nusikalstama veikla.
Keista, kad ir kaip stengiausi, negalėjau įžiūrėti jos veido. Mudu su bičiuliu klojome šakas, vilkome moteriškę už pažastų, paskui prilaikydami lydėjome iki namo prie kelio, bet nė karto nepavyko pamatyti jos veido.
Mokytoja ją nusivedė į savo tamsią kamarą ir pažadėjo greitai grįžti su žadėtais pinigais. Laukėme iki vakaro, jau buvome praradę viltį. Pagaliau mokytoja pasirodė ir, užuot mus apdovanojusi riebiais rubliais, pasakė:
- Šią naktį prirašiau pilną sąsiuvinį nuostabių eilėraščių, bet kai nubudau iš ryto, sąsiuvinis buvo tuščias.
Mokytoja nusijuokė ir nuėjo pas savo ožką Bertą.
Robkė buvo drąsesnis už mane. Nuėjo prie mokytojos durų patraukė užkabintą spyną ir spyna išsižiojo, o durys prasivėrė. Mostelėjo ranka, ir aš paskui jį nusekiau į vidų, nors velniškai bijojau. Ilgas siauras kambarys buvo prigrūstas visokio šlamšto, daugiausia skudurai, seni baldai, tušti stiklainiai, skardinės. Ant galinės sienos kabėjo juodi šlapi senės, kurią išvilkome iš pelkės, drabužiai, bet pačios senės nebuvo. Keletą valandų kieme laukėme atlygio, būtume matę ją išeinančią. Niekas iš koridoriaus, kuriame gyveno mokytoja, neišėjo. Bičiulis atidarė spintą, bet ir ši buvo prikimšta menkaverčių daiktų, jokia senė nebūtų tilpusi.
Staiga nežinia iš kur ėmė traukti vėjas. Kuo toliau, tuo stipresnis. Pažiūrėjau į duris, pamaniau, kad gal jos prasivėrė ir kilo skersvėjis. Bet durys buvo uždarytos, maži žemi langai taip pat. Paskui pastebėjau, kad galinė kamaros siena ėmė keistis, atrodė, kad kambarys staiga ilgėja, o senės drabužiai dabar jau dengė visą sieną, ir tai buvo nebe siena, o tarsi anga į tamsų tunelį, iš kurio traukia vis stipresnis vėjas. Mano kojos suakmenėjo, apsisukau lyg sapne ir išlėkiau pro duris. Po akimirkos pasirodė ir Robkė.
- Kodėl bėgai, kodėl bėgai! - virpačiom lūpom vapėjo jis, o jo veidas buvo toks baltas, kad beveik peršviečiamas.
Praėjo daugiau nei keturiasdešimt metų. Nuotykis išbluko, nugrimzdo užmaršties pelkėje. Bet štai šį rytą, kai nubudau pusę ketvirtos, kojomis pajutau šaltį. Tarsi būtų pravertas langas. Atsimerkiau, langas buvo uždarytas. Bet lovos kojūgalyje stovėjo palinkusi senė iš pelkės ir rankose laikė mano veidą.
Kai nubudau antrą kartą, senės nebebuvo.
Kai pagaliau nubudau trečią kartą, nebebuvo ir veido.


#

Playing Poker

Autorių galerija'2020

bottom of page