Lina Simutytė

Miesto šventė

2020

#Apsakymai

Kauko laiptai

1.
Nikita tą naktį visuose kambariuose ieškojo ugnies buvimo įrodymų. Darinėjo spintelių dureles, iš jų traukė smilkalines ir degius kvepalų buteliukus, degtukų dėžutes ir žiebtuvėlius, spalvotus cigarečių pakelius ir tabakines, nuorūkas storo stiklo peleninėje ant balkono palangės ir žurnalus, kuriuose rado bent menkiausias nuorodas į liepsną. Galiausiai išvertė mamos drabužių spintą, vieną po kitos nuo pakabų rinko jos raudonas, oranžines, geltonas sukneles, liepsnos atspalvių apatinius ir kojines. Visus šiuos objektus jis krovė į vieną kalną balkone ir atsitraukęs žiūrėjo. Paskui pasakojo, kad ta krūva jam priminė laužą, kurio žiežirbos neplito į kitus kambarius. Atrodė maža ir to, nes žiemos naktimis Nikita jau buvo girdėjęs mamą šaukiant tėčiui į veidą, kad ugnis yra spalvota. Ugnies objektų kalną jis papildė ir kitų spalvų drabužiais bei daiktais, o stalčiuose ir spintose apsigyveno tuštuma.
Išaušo rytas, mama atsibudusi neprisiminė nei liepsnojančių sienų, naktį pačios aplietų vandeniu, nei nuplėšytų tapetų, kuriuos nagais lupo klykdama ir bandydama išsigelbėti. Vanduo skuduru jos rankose gėrė vandenį, varvėjo lašais mamai nešant jį gręžti į vonią.Tada maišė tešlą blynams. Tik pasigedusi degtukų, balkone rado iš daiktų sukrautą didžiulį raudoną kalną.
– Kas čia dabar? Kur tėvas?
Nikita nesugebėjo papasakoti, kad tie daiktai ir drabužių išnaros yra vienintelis objektas, bent savo spalva primenantis laužą.
Apsakymas „Islands“, ištrauka

Autorių galerija'2020

  • Facebook
  • Instagram