Rytis Sabas

Gaono kodas

2019

#Romanas

Alma Littera

II. Polas

Čikaga, 2019 metai

Eismas 83-iajame Ilinojaus greitkelyje, Čikagos lietuvių vadiname tiesiog kingeriu, tą ketvirtadienį priminė šliaužiančią sraigę. Tingūs besileidžiančios balandžio saulės spinduliai plieskė iš kairės.

Polas Vilemsenas sėdėjo atsipalaidavęs prie savo juodo „Accura“ visureigio vairo ir stebėjo pavargusius tarnautojus, po darbo važiuojančius į savo priemiesčių namus vakariniuose Čikagos priemiesčiuose ir laukiančius, kada sankryžoje užsidegs žalia šviesa. Polui dar buvo likę maždaug dešimt mylių iki Hinsdeilo, ramaus priemiesčio į vakarus nuo Čikagos. Ten jaukiame vieno aukšto name jis gyveno pastaruosius trejus metus, kai tik atvyko į Jungtines Valstijas. Aplink gyveno ir nemažai senųjų Amerikos lietuvių – ne tų, kurie atvyko po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Už poros kvartalų kadaise gyveno ir Voldemaras Adamkavičius, vėliau tapęs Lietuvos Respublikos prezidentu Valdu Adamkumi.

Polas iš patirties žinojo, kad namie atsidurs tik po gero pusvalandžio, maždaug šeštą – tokį tempą lėmė eismas. Srautas iš Čikagos ir ryčiau esančių priemiesčių buvo labai intensyvus, tad Polas turėjo pakankamai laiko apmąstyti pastarųjų poros dienų įvykius. Iš esmės nesuprato, kas atsitiko, kodėl vos per savaitę jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

Tai atrodė kaip kažkoks siurrealistinis serialas arba filmas iš Džeisono Borno serijos – nežinau, kaip čia atsidūriau, kas čia vyksta ir kas jūs tokie apskritai.

Pirmiausia buvo laiškas, atsiųstas į sunkvežimių logistikos kompanijos „L&T Logistics“ biurą Čikagos priemiestyje Lemonte, iš kurio Polas koordinavo kompanijos darbą. Kitaip tariant, dirigavo sunkvežimiams, zujantiems nuo Rytų iki Vakarų pakrantės.

Biuras nedidelis, jame nuolat sukosi trys žmonės. Vienas – gyvenimo vėtytas ir mėtytas Juozas, kuriam į Ameriką padėjo atsikraustyti anksčiau emigravę vaikai. Jis ten tik trynėsi, paimdavo iš pašto dėžutės sąskaitas ir laiškus, išnešdavo šiukšles, nueidavo į šeimos užkandinę už kampo, kurią kur nors Kaune būtų pavadinę kebabine, ir kai kada naktimis nakvodavo, apsimesdamas sargu. Jis taip pat žinojo, kur pigiausiai gauti naujausią „iPhone“, nors ir be dokumentų. Juos siųsdavo į Lietuvą, prie siuntinio dar pridėdamas dantis balinančių juostelių, kurias gera kaina gaudavo iš bičiulio odontologo.

Autorių galerija'2020

  • Facebook
  • Instagram