aisiais Žebriūnas rašo dienoraštį ir ima svarstyti apie atstumą: „Keistas lietuviškas žodis. Jis nusako ne tik nuotolį, bet ir atstūmimo faktą.“ Tas žodis atsiranda, kai jis galvoja apie šeimą, – nors šeima jo neatstūmė, bet abi dukros užsienyje, žmona Vilniuje, o jis jau treti ar net ketvirti metai gyvena vienkiemyje, į kurį anksčiau šeima nuvažiuodavo tik vasarą.
Viena svarbiausių lietuvių kino figūrų, tarptautinių festivalių laureatas. Jo filmai, veikę kelias kartas, jau praeitis. Nutolusi epocha. Jis dėsto būsimiems režisieriams, o pats darbo Kino studijoje nebeturi, didžiojo buto prie Lukiškių aikštės – taip pat. Jam sukako 70, o viskas griūva, sprūsta. Bet juk laisvė, nepriklausomybė, galima kalbėti apie tai, kas taip ilgai tylėta, ir jis Kiemelių kaime kuria idėjas filmams. Tiek idėjų! Tačiau jo idėjoms neatsiranda scenaristų, jo paties scenarijams jau dešimt metų niekas neskiria pinigų. Kaip? Juk tai būtų filmai, kurie atvertų žmonėms akis! Jie leistų pasijuokti iš viso to, kas erzina. Svarbiausia – jam būtų įdomu juos kurti. Tame kino aikštelės šurmuly, kurį jis nuolat norėdavo nutildyti. Montažinėje, į kurią, sumontavęs filmą, vis grįždavo permontuoti. Nebėra viso to. Todėl po paskaitų parvažiuoja į kaimą, skaldo malkas ir rašo, ką jaučia. Atstumas. Atstūmimas.
Dienoraštį jis „seivina“ kompiuteryje ir diskelyje.
Praėjo keleri metai. Jis rimtai susirgo, sodybą pardavė, vėl gyvena mieste, „arčiau poliklinikos“, t. y. Švyturio gatvėje Antakalnio gale. Ten žiūrinėjame jo buvusios sodybos nuotraukas kompiuterio ekrane, renkame jo paskaitų, kino novelių failus, ieškome dienoraščio, o jo tekstas – tik diskelyje, kokių niekas nebenaudoja. Gaila, sako jis, gal galima būtų kaip nors... Pabandysiu, sakau. Pavyko rasti seną kompiuterį, kuris dar mokėjo skaityti diskelius. Kad patikėčiau, jog tikrai pavyko, atsidariau išsaugotą 17 puslapių tekstą. Pirmas sakinys: „Dar viena sunki vienatvės diena.“ Užrašyta 2000 m. spalio 14 d. 22.10 val. „Dar viena sunki vienatvės diena“. Supratau, kad tai ne viešumai, bet akys nebepaleido teksto: „Kaupiu visas jėgas, kad nepalūžčiau. Esu senas, iš namų išvarytas šuo. Rašau, o kažkas gniaužia kvapą.“
Kaip tai nepanašu į jį tuometinį, pas kurį ateinu. Jis toks iškilmingas, šaltas, ironiškas. Grynakraujis aštuoniasdešimtmetis korifėjus. O skaitau jo dienoraštį ir verkiu. Nuo to pirmo sakinio. Verkiu turbūt už visų žmonių, artimų ir nepažįstamų, vienatvę ir senatvę, kuri buvo, yra ir bus. Ir juk maniau, kad mano Režisierius – mano nuo „Paskutinės atostogų dienos“ – apsaugotas nuo tokių būsenų. Kad jam kažkokiu būdu, vien už tai, kad yra sukūręs tuos filmus, bus lemta to išvengti.
Jis skambina! Ką tik ir pats perskaitė dienoraštį, tą išgelbėtą ir jam persiųstą failą. Klausyk, sako, ten yra tokių dalykų, nors į knygą dėk. Taip, sakau, galima? Ir esu tikra, kad jam „dalykai“ – sarkastiški jo pasažai apie naujuosius ir senuosius politikus, o ne jausmai. Kai susitiksim, prisipažinsiu, jog ir aš perskaičiau, ir papasakosiu, kaip veikia, ką jis rašo apie liūdesį.
Bet nepapasakojau. Gal laukiau tinkamo momento. Gal savo sentimentais nenorėjau terptis į jo tylėjimą. Jis irgi daug kažko nepapasakojo. Tai tik gėrėm kavas ir neišsidavėm. Kalbėjom apie kažką kita, ne apie liūdesį. O juk tokį žmogų jis ir kūrė savo filmais. Viskas savyje. Gali tik nujausti, kas ten.
Kūrė ir sukūrė. Dabar aš kursiu jį. Žinoma, prieš tai išklausysiu daug jo perspėjimų, pamokymų, pašaipų, draudimų. Jis juk nenori būti nevykusiai sukurtas.