Kotryna Zylė

Sukeistas

2019

#Romanas #paaugliams

Aukso žuvys

– Jazuk, ataik gi.
– Juozuk, motutė kviečia, – garsiai persakiau.
– Ale ot nerami babutę pasdarę, – sumurmėjo stodamasis.
Kažkodėl pakilau kartu su proseneliu. Greičiau už jį nuėjau į kambarį. Motutė jau buvo atsigulusi į lovą. Pagalvę gaubė palaidi plaukai. Dar niekada nebuvau mačiusi jos išsipynusios savo mažučio kuodelio.
– Vaikeli, jau aisiu, – nusišypsojo.
– Motut, tu namie, niekur nereikia eiti.
– Kaipgi namę?
Žiojausi kažką sakyt, bet tarpduryje pasirodė prosenelis.
– Jazuk, duok runkų. Kažkaip nąrėč palaikyt’.
Ją pamatęs diedukas keistai nuščiuvo. Nieko nebesakė. Priėjęs prie lovos ištiesė ranką.
– Pašauk Adeliutį, – po minutėlės tyliai tarstelėjo man.
Adelė – močiutė Vilkinienė – senolių vienturtė dukra. Ją atsivedžiau tebeburbančią dėl senelio kelnių, bet vos žvilgtelėjusi į motutę ji irgi nutilo.
Virtuvėje tarškėjo šaukštai, spygavo mažylės. Audringai vyko vakaras.
Kambaryje kvepėjo knygomis ir vaistais. Visi tylėjome.
Jutau, kaip krūtinę ima spausti bloga nuojauta.
– Ale kaip ramu unt širdęs, – pasakė motutė ir užsimerkė.

Ir viskas.

Taip paprastai tą vakarą mano šeimą aplankė mirtis.
Motutės pabalusiomis lūpomis ropojo bitė. Krūptelėjusi pamojau, norėdama ją nuvyti, bet tą pačią akimirką pasirodė, kad vabzdys tiesiog išnyko ore.
Reikėjo pakviesti tėvus.



----------------------

16.05 val.
Iki angelo liko visai nedaug. Mintis, kad ten sutiksiu Gedą, ėmė rodytis tiesiog nereali. Buvau beveik tikra, kad tuoj nusivilsiu.
Pūgos kaukime išgirdau neaiškų garsą. Lyg kažkas subliovė. Nesupratau, ar žmogus, ar gyvulys. Kelias sukosi. Man prieš akis išniro vėtros draikomo sniego verpetai, už jų kažkas judėjo. Lyg šunų būrys. Garsas pasikartojo. Šįsyk keliais balsais. Šiek tiek išsigandau, kad genami tokio oro jie nebūtų sunerimę ir agresyvūs. Dėl visa ko pasukau į priešingą kelio pakraštį.
Artėjant siluetai darėsi ryškesni, balsai susiliejo į mekenantį chorą, galiausiai įžiūrėjau ragus. Prieš mane blaškėsi ožkos! Daugybė jų. Ir vis daugėjo. Mačiau dar būrį atrisnojančių nuo upelės.
Iš kur? Kažkieno banda paspruko į laisvę tokiu oru? Kas galėtų vidury miesto laikyti šitokį būrį gyvulių?
Nenuleisdama akių judėjau pirmyn, o raguoti padarai blaškėsi pusnyse. Mačiau, kad neišvengiamai susitiksim. Pašaukusi ištiesiau ranką.
Artimiausia linktelėjo atstatydama ragus. Sustojau. Chaotiškai judėdamos ožkos užėmė visą gatvės plotį. Niekaip negalėjau jų apeiti.
– Nagi, cibos, prasilenkim, – sumurmėjau akimis ieškodama, kaip prasilenkti. Vėjas į veidą žėrė aštrias suledėjusio sniego dulkes.
Net nepajutau, kaip mane apsupo. Akimirka ir stovėjau pačiame būrio viduryje. Visos mekeno, lingavo galvomis ir žvelgė į mane nejaukiais minuso formos vyzdžiais. Pajutau nestiprų bakstelėjimą ragais. Tada dar vieną. Ir dar. Pasisukau apsisprendusi brautis jėga. Sutaukšėjo ragai. Mano judesio kryptimi ožkos poromis surėmė galvas.
Nustėrau. Tai vyko ir vėl. Šįsyk ne balandžiai. Ir ne vištos. Šįsyk tai buvo ožkos. Ir aš. Vienui viena.
Kūną ėmė rakinti baimė, bet staiga vėjo šuorai atnešė duslų burzgimą. Kažkas link mūsų važiavo. Lengviau atsidusau. Ožkos ėmė muistytis, bet nesiskirstė. Netrukus pasirodė karinis sunkvežimis. Turbūt tai buvo vienintelė transporto priemonė, galinti įveikti storą gatves užklojusio sniego sluoksnį. Sumosavau rankomis.
Jis mane pastebėjo. Tiksliau, turbūt pamatė visą šitą gatvę užtvėrusią velniavą ir pradėjo stabdyti. Automobilis susimėtė, pasisuko ir ėmė čiuožti.
Tiesiai į mus.
Instinktyviai šokau brautis, bet gyvuliai susispietė į kietą kumštį, bliovė, stumdė mane, laikėsi nepajudinami, kai iš visų jėgų tampiau jų bjaurius ragus.
Laikas sustojo. Ožkos išsirikiavo lygiais tarpais ir, kratydamos snieguotas barzdeles, ėmė giedoti. Bobiškais gerkliniais balsais, kokiais traukiamos senosios liaudies dainos. Nuo šito šiurpaus choro gyslose stingo kraujas.
Pūga aplink mus sustiprėjo. Begalė sniego pakilo stulpu. Galiausiai nebemačiau nei sunkvežimio, nei aplink mane išsirikiavusių padarų, tik girdėjau jų bliovimą. Staiga pajutau, kad gatvėje likau viena. Virptelėjau pasiruošusi mestis į šoną.

Smūgis.

Jis nebuvo labai stiprus ar skausmingas, bet aš, lyg kamuoliukas, atšokęs nuo samaninės spalvos kapoto, nuskriejau tolyn. Net spėjau pagalvoti, kad štai tuoj žnektelsiu į minkštą purią pusnį. Nieko blogo nenutiks.

Tada pajutau visą kūną nutvilkantį skausmą.


Autorių galerija'2020

  • Facebook
  • Instagram