JAUNŲJŲ AUTORIŲ SKAITYMAI
 

rudenys sukas ratu

kaip įviji laiptai –

 

pradeda lyti

vis sunkiau neparklupti

mindant žlegsintį žemės kilimą

o tada 

miške užsidega medžiai

 

drėgna ir tvanku

tarsi milžiniškame sename apleistame name

 

nesibaigiančiuose koridoriuose 

plaikstosi spindintys vorų tinklai

samanų išrausos

lėtai tursena grybautojos su peiliais

ir pintais tuščiais krepšiais

kartais jos pritupia ir kažką rausia žemėj 

o vyrai šlamina maišais

 

bijau

tačiau tikiu gamta

 

jos šėtoniška pažliugusia 

architektūra –

 

kopi aukštyn

suki ratus

atgal pirmyn

bet jausmas toks

lyg visą laiką kristum

EI!

ALEI-OP!

Nusifotografuok su sausu plūgu,

myluok bulvę,

myluok lininį skurdą,

jausk tik pievose, šalia upokšnio, pamiškėj,

drėbk ,,ŽEME MŪSŲ‘‘, ,,TĖVE MŪSŲ“,

,,MŪSŲ TĖVE VYTAUTAI‘‘ sukurk ir dėk į LRT Kultūrą,

dėk kultūrą,

rėk AVE NATURA!,

perlų segė į kostiumą

už fanerinio posto ir ,,ačiū Jums!“,

pagerbk būrius –

nerodyk kaip dvidešimtmečiai veipina ant karo uniformų per žinias,

paimk žinias, pašerk žiniom mažas

ir mažiukus

- NUPIEŠKIT GEDIMINO PILĮ! –

tegu dainuoja apie rūtų vainikus

- RŪTOS NĖRA ABORTO PREPARATAS,

JOS TIESIOG GRAŽIOS MUMS! –

koks tu kuklus... Gerai,

nupirk iš romantizuotos merdinčios gėlių,

geltonų tulpių, nešk ant paminklų,

ant kapų, į pasirodymus labdarų

ir meno sąjungų narių,

išsitatuiruok ant šiknos vytį

ir nesidaugink su neturinčiu tokios tattoo,

nupirk čia butą ir renovuok

iki suaugusių anūkų,

išsižiok dainų šventėj ir tirpk.

...

O kaip kitaip?

kameros medžiuose

paukščiai

filmuoja

upė

turi atmintį

gilesnę nei šachmatininkų

susikuprinusių virš stalų,

pareigūnai

su kaukėmis

labai nejaukus pilkas

vakaro apšvietimas

vaikas

meta akmenį į vandenį 

ir garso nėra

Norėjai paimti jos ranką

kad nemaitintų išalkusio šuns

žodžių negirdėjau

tik šuns lojimą

stebėjau tekančias seiles

matant jos ranką

tokią minkštą ir skaisčią

kaip iš renesanso paveikslų

potėpių sukurto rojaus

į kurį vargu ar įžengsiu

bandau prisiminti

buvus ten ar ne

tikrinu sparnuočio piršto įspaudą

tarp lūpų ir nosies

dar likę

turėjau užmiršti

bet viską prisimenu

stovint už paveikslo rėmų

šuo prašė į lauką

kartais kažko norisi, tik neaišku ko. 

kartais kažkas neduoda ramybės, tik neaišku kas. 

kartais tu vienas, tik neaišku kodėl. 

kartais tu draugijoje, tik neaišku kokioje. 

kartais tu sapnuoji, tik neaišku kodėl.

kartais tu saulėkaitoje, tik neaišku kokioje. 

kartais tu žmogus, tik neaišku kaip. 

kartais tu rašai, tik neaišku kam. 

gal sau…

turi teisę bijoti. mus rišanti virvė –

tai dagtis, žvakė juo lipdama tirpsta.

yra virvių kitų, ant kai kurių vėjyje

supas pakartos švytuoklės, dar kitos –

šiaudai, stveriesi jų skęsdamas.

turi teisę apakti. kai aitvaras

įkrenta dangui į akį, įskelia kuosa

kiaušinį ir lesa tąsius trynio siūlus,

tanklaivis, plukdantis naktį, praplyšta ir

miestą nudažo juodai.

viskas susiję: skalbinių virvė balkone ir

varvančios kelnės, pažliugę kišenės,

jos tuščios ir tuščia tos jūros!

viskas teisinga: keltuose laikas sustoja.

šie mėnesiai jau paskutiniai. pradėsim

skaičiuoti dienas, kvėpuot oro tarpais.

tuomet – įsikursim skirtinguos sekundžių

rodyklės galuos. išmuš valanda – iš jūros

išmokau, kad visada išmuša – išraizgę

bambagyslės mazgą mudu išlipsim

vienas iš kito.

Lavonai visur
Po lova, ant stogo, prie stalo, lidle šalia tavo mamos eilėj stovi
Lavonai visur
Net ten kur nesitiki - kapuose, urnuose, krematoriume, ežero dugne
Lavonai visur
Net ten kur tikiesi - disneylende
Kauno plente
Pas tave po mentim
Kaso tau nugarą

Atidarai duris
Atsidarai kinder siurprizą
Prasiveri savo kojas
Ir ten lavonas
Išsprendi lygtį ir atsakymas lavonas

Akropoly per garsiakalbį pranešinėja:
Pasiklydo lavonas, pasiklydo lavonas!

Eini miegot su mintim, kad būsi lavonas
Prieš mirtį ir po mirties

koks nykus buvo bartas aprašęs

savo laukimą traukinių bildėjimą o iš
tikrųjų savo vienatvę klampių
raidžių liūne

 

ar tau linksma  – klausi tu

pakibęs iriuosi takus šitas paviršius
atspindintis pažadą

 

ar tau linksma – sprogsta porceliano

puodeliai susiglaudę kūnai nebylūs
kaip vadinasi šitas slėnis kuriame

išsinersiu iš savo odos

 

ar tau linksma – kaip vadinasi šitas buvimas

kai tampu tavimi užmirštu savo vardą kavos

kapsulės taksi

 

ar tau linksma – kai užkalbu

tuštumą kaip vadinasi šitas virtimas kentauru
šiame slėnyje užteka kapsulės kai žvilgsniu
sustabdai kavos lavą

 

ar tau linksmas šitas laiko tąsumas

kavos tirščiuose išsibarsčiusios prasmės

 

ar tau linksmas traukinių bildėjimas kentauro alsavimas

kavos kapsulės tirpsta

mes sėdim visi šitoj nuotraukoj

mano šeštasis gimtadienis

tortas ne bet koks

rožinis drugelis tėvas šįkart irgi atsirado kadre

atskrido su pamušta akim susivėlęs

kadaise jam patiko turėti bėdų todėl vedė 

mano motiną - - -

 

paskui po daugelio metų lūkuriuosim foto ateljė

pasipuošę kvepiantys pigiu tualetiniu vandeniu

pasitempę niekas niekam nieko neskolingi

gal net laimingi

ištiesę kreivus stuburus lauksim

kol šviesa mus įsimins

deja dalis juostelės

apsišvies iš neatsargumo

ir kažkuris iš mūsų liks neryškus

amžinai laukiantis kadro tamsoje

su rožiniu drugiu ant peties