Dvilypė patirtis – būti ir šiapus, ir anapus, t. y. ir redaguojančiu, ir redaguojamuoju. Stengtis kito tekste nepalikti jokių savo buvimo pėdsakų (aukščiausia redaktoriaus darbo kokybė) ir drauge patirti velėjamą rašančiojo kailiuką – pranešime bus bandoma pažvelgti iš šių dviejų perspektyvų. Ir, žinoma, daug diskusijų ir susipriešinimo sukėlęs Didysis kalbos klaidų sąrašas. Jis atšauktas prieš ketverius metus. Ar be jo mūsų kalba jau šaltame kape?

Autorius – redaktorius – leidėjas: kiekvieno jų menama ir reali atsakomybė, lūkesčiai ir vaidmuo rengiant leidinį. Kas turėtų tarnauti kaip pagrindas jiems susišnekėti ir siekti bendro tikslo? Kaip ir kodėl kinta jų vaidmenys bėgant laikui: keletas konkrečių pavyzdžių. Ar redagavimui taikytinas objektyvumo kriterijus, kas ir kaip sprendžia, ko reikia knygai ir ko jai nereikia – ar sutaikomi individualūs atvejai ir standartiniai matavimai? Ar, kalbant apie ateities perspektyvas, redagavimo svarba ir prasmė menksta ar didėja?

Kalbos inkvizitorių Damoklo kardas virš redaktoriaus galvos. Kalbos inspekcija – lietuvių kalbos budelė ar gelbėtoja? Tarp įstatymo, populizmo ir savireguliacijos. Išvysite Kalbos inspekciją be špakliaus, pažaisite kalbos žaidimą „nubausk ukrainietę“, pasklaidysite melagių biblioteką ir pakalbėsite mūsų tautai nereikalingiausia lietuvių kalba. Ateikite, bus labai baisu!

Kūrybiškas redagavimas vis dažniau įvardijamas kaip pageidautinas kalbos redaktorių darbo atributas, tačiau kuo kūrybiškesnis redagavimas, tuo didesnė tikimybė suklysti drauge su tekstų autoriais ir autorėmis kūrybiškai improvizuojant. Tuo pat metu vis dar gyvybingas redagavimo kaip kalbos klaidų taisymo suvokimas ir su tuo susijęs redaktorių kaip neklystančiųjų įvaizdis. Ar ir kaip įmanoma šią koliziją išspręsti?

Banali tiesa, kad rašytojui nutarus kūrinį publikuoti, šis, patekęs į leidėjų rankas, turi pereiti ištisas kalbos, struktūros patikras. Gerai žinome istorijas, kai redaktorių globoje tekstai nutaisomi ir iškraipomi ar, priešingai, perrašomi ir išgelbėjami. Kūrinio genezės įvairovė iškalbinga: ikipublikacinė veikalo būklė apmąstytina kaip kompromiso ieškojimas. Kada autoriaus žodis – paskutinis, o kada – vien atspirties taškas tekstą keisti skaitytojo naudai? Šiuos klausimus svarstysiu pristatydama Johno Fowleso, Tomo Vaisetos romanų rankraščius.

„Nėra knygos be klaidos“ ir „nėra knygos, kurioje būtų klaidų“, – nors šie teiginiai formaliosios logikos požiūriu yra priešingi, teksto teorija pajėgi pagrįsti, kad jie abu yra teisingi. Maža to, teisingi vienu ir tuo pačiu metu. O štai redaktorius savo darbe gali pridaryti klaidų – pirmiausia todėl, kad laikysis klaidingos klaidos sampratos. Ir šis paklydimas dažniausiai ištinka, jei įvairioms klaidų kategorijoms kurios nors teksto ypatybės priskiriamos pagal nutylėjimą, kaip savaime suprantamas dalykas. Kvestionuoti tokį savaime suprantamumą ir skirtas pranešimas.

Eksperimento metu trumpą būsimo mano trečio romano ištrauką redagavo keli redaktoriai. Kaip su tuo pačiu tekstu dirba skirtingi žmonės? Kaip redaktoriaus patirtis, asmenybė ir kitos aplinkybės keičia priėjimą prie teksto? Eksperimento tikslas yra suprasti, kaip gimsta, vystosi ir skleidžiasi santykis tarp redaktoriaus ir autoriaus, ir kaip tai nulemia geriausią teksto versiją.

Kodėl kiškelis nenori būti nabagėlis? Kada paskutinį kartą sporto salėje gavote pompą? Kuo domisi žingeidus žmogus? Kadaise tokie žodžiai būdavo traukiami į „didžiųjų klaidų“ sąvadus, vadovėliuose pravardžiuojami barbarizmais ir kalbos šiukšlėmis. Tačiau šnekamojoje kalboje daugelis iš jų tebegyvuoja iki šiol. Kuo tai galėtų būti svarbu redagavimo tradicijos raidai? Pranešime – apie šiuos ir kitus redaktoriams aktualius klausimus.

Pastaraisiais metais tekstuose lyčių įtraukties klausimą išsprendėme per pasvirąjį brūkšnį. Kas dar vyksta neheteronormatyvios lietuvių kalbos diskurse ir kaip kalba gali prisitaikyti prie kalbėtojų poreikių? Ar tokios kalbinės strategijos, kaip lyties aspektu decentralizuotos (anininkinės*) lietuvių kalbos variantas, gali būti aktualios ir redaktorių bendruomenei? Performatyvų pranešimą skaitys vizualaus meno kūrėja Agnė Jokšė
*anininkinė kalba – sukurta, susijusi su sąmoningu kai kurių gramatikos taisyklių nepaisymu. Šio kalbos varianto pagrindas – įvardis an ir galūnių taisyklė – susidūrus su žodžiu, potencialiai atskleidžiančiu asmens lytį, galūnę praryti.

Tarptautinė leidybos rinka gerokai skiriasi nuo lietuviškosios, bet tiek ten, tiek čia autorius yra leidybinės galaktikos centre. O kokiomis orbitomis ten sukasi redaktoriai, kokia jų darbo leidyklose praktika, kaip jie dirba su autoriais? Trumpai aptarsiu redagavimo tipus ir užsiminsiu apie kelis praktinius aspektus – įkainius, interesus ir draugijas.

Valstybinės kalbos politika siekia „išsaugoti kalbinę ir kultūrinę Lietuvos piliečių tapatybę kaip pagrindinę demokratinės visuomenės raidos sąlygą“. Demokratinė visuomenė mums yra nekvestionuojama vertybė, taigi ir lietuvių kalba. Ji geriausiai įsitvirtina ir vystosi per rašytinį tekstą, o už šį šiandien atsakingi redaktoriai – būtent pro jų filtrą pereina kiekviena knyga ar viešas tekstas. Pristatysiu apklausos duomenis, kiek šiandien uždirba lietuviškų tekstų redaktoriai. Panašu, kad tarp deklaruojamų nacionalinių vertybių ir finansinės realybės slypi atotrūkis.

Kaip jums sekėsi mokytis kalbos? Savo, gimtosios? Ar atsimenate, kaip mokėtės rašyti ir skaityti? Kaip tai vyko? Tarsi savaime, lengvai ir maloniai? Buvo įdomu, gera, smagu? O gal reikėjo bruktis pečiais ir alkūnėmis, kartais vos bepaslenkant iš nuovargio (kad kur prasmegtų ta lietuvių kalba su visais savo pusdalyviais padalyviais, brisiais ir simonaitytėmis…), bandant prisivyti tokį tobulą, tokį niekad neklystantį lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, o gal mamą, tėtį ar klasės auklėtoją? O dabar, kai kuriate, rašote, redaguojate, verčiate? Kai tekstus derinate su kitais? Koks tai jausmas? Kiek jis jums patinka, o kas galėtų būti geriau? Kaip tą geriau pasiekti? Ir jei vis dėlto norime jo siekti, tai kas atsakingas už pokyčius?