Jaunųjų Autorių ir UKRAINIETIŠKŲ EILIŲ skaitymai
2022.09.23 20:00 bare peronas

Elektriko svajonė

Tokia daili
Nusižudyt noris
Nepriekaištinga figūra
Ir cokolis iš safyro...
Apšviesk miegamąjį
Priversk!
Įsukt tave iki galo...
Kitos laikinos
O tu man iki grabo
Man vis vien
Šilta ar šalta
Kol bent vienas
Kelvinas teka tavo venom
Ir nemirksėk,
Nemirksėk!
Dar vienas ir
Aš pražuvęs
Dar vienas
Ir liesiu tave
Nieko nesigailėdamas

undinės žvejoja

naktys vaiskumo dieviško
žvaigždės byra po kojom
pametusios laiko nuovoką
undinės žvejoja

​

rūkas virš upės plaikstosi
tylūs švyluoja meldynai
jos taptų tikriausiai aktorėm
bet jos undinės

​

rytas per rasą sėlina
nemąstant apie rytojų
kasas vandeny pamerkusios
undinės žvejoja

Ir kūnas tampa žodžiu,

Ar užuodžiu?

Vaizduotėje gyvena pra pra raja raja

Rajos prarajoj rajoja

Prarajų kaubojų batus

Nučiulpia kojas iki kulniukų

Kau kau kau

Kaulus kaukti palieka

Išdžiūti iki paskutinio balsio

Priebalsiais šššpjaudosi šššnypšdamos

Damos šnypš

Rajos ant prarajos rajoja

Skiemenuoja

Žodžių nuotrupas vakarienei pasilieka

Pasi pasi pasišildys

Makrobangų šaldytuve

Ir žodis netampa kūnu

Ištrauka iš „Mefedrono“

Ir visuomet aš leidžiu sau pasvajoti, kad tą vakarą ji nebūtų atėjusi, kad mes akimirksniu
nepajustumėm vienas kitam vadinamos „meilės“, kad aš sumaišyčiau telefono numerį savo,
savo adresą, savo visus veidus, savo plaukus išraučiau, visus kūno plaukus, kad ji praeitų pro
mane lyg pro nieką, o aš būčiau nebylys ir negalėčiau jai visko sakyti, kad ji kurčia būtų, bet mes
atsisveikinam, ir vis tiek sakau…

​

– Aš pasiilgsiu tavęs.

kol gyvename ir negyvename

vorės verpiamą ūką
plėšo judančios žvaigždės
vėjas vos vos
pajudina vaivorus

gyvatė išauga odą
žmonės išauga žmones
dega namai ir žvaigždės
kol mes galvojam

ką protingo pasakius
apie einantį laiką

One-night stand

buvau aš pasimatyme su dievu
padovanojo man gėlių:
žibučių, kiaulpienių ir ievų
ir dobilų, ir dilgėlių, ir smilgų
ir gėrėme iš ežero pailgo iki ryto
(sakyčiau, net į akį krito)
tačiau
kai pabudau
šalia jo nebebuvo

Sereda

- Vai tėvel tėvel tėveli,
už ką sesutę skandinai?
Vai ant kalnelio liepelė,
po ta liepele seselė.
Tėvo maža gera dukrelė
- TĖVO –
baltom rankelėm prekė.
Nusimuilinus, išlūžus ir
tyra
greta visų tų kurvų.
Nemokys naudotis šakėm
- TĖVAS
už ją statys,
šukuoja plaukus ir
geležtėm
neleidžia norėti pajudėt
mergelei savo
- SAVO –
gražiajai pasakų vergaitei
už gražius namus.
- Perku už du namus!
- Parduota!
Nusišluostyk –
neašarojai, nebijojai ir joti
nenorėjai dar, pašluoste.
Nemeluok man,

KUR BUVAI?
Išmušiu tau dantis už tiesą
ir už prastą melą –
KAS TADA NORĖS TAVĘS?
Tėvelis seka pasaką:
- Trečiadienis – gera
žmona,
Sereda, neypatinga ir retai
laisva,
ateina visada.
Ateik, ateik, ateik, Sereda.
Ateik kaskart.
Kai neateina kartą sereda,
jau jerunda,
nes miręs vyras, reiškia,
kelio pabaiga.
- ANT KELIŲ
prieš savo dievą tėvą,
rūpintojėlį ir gynėją,
pieno nešėją ir skalbėją
mergelės sudrumstų
minčių
ir drabužėlių.
- ANT KELIŲ –
surado tėvas kam uždėt
žiedelį, -

pranašas, sargas ir
notaras.
Nepavilk.
Nenusivilk dar, mergužėle,
nenuvilki tėvo.
...
dabar pirštu parodyk
ką tu padarei.
- Vai tėvel tėvel tėveli,
už ką sesutę skandinai?
Kad už rūtelių vainiką,
būt nusipynus sau kitą.
O kad už liuosą valelę –
reikė, tėveli, pamokyti.

Ana O. - 
užverčia galvą - 
po morfijaus dozės - 
kūnas pradeda stingti. 
Ana O. - 
jausdama Breuerio alsavimą - 
lėtai gulasi ant grindų - 
ji norėtų jam pasakyti - 
kad būdama viena mato gyvates - 
ji norėtų parodyti - 
totemus išraižytus ant kūno - 
ji norėtų jam pasakyti - 
jog yra Medūza Gorgonė - 
Ana O. - 
parodo puolimo ženklus 
burnoje geležies skonis 
Ana O. - 
gali matyti save - 
jos levituojantis kūnas - 
lyg vabzdžio geluonis 
(Breueris kosėja)
Ana O. - 
atgniaužia suprakaitavusius delnus - 
ji gerai žino - 
ją seka septyni demonai.

Pertvarkos

Koks didelis malonumas nebūti
Įskilę nagai brėžia per asfaltą
Bandau kabintis už įskilusios plytelės
Išplėšti senamiestį sau iš po kojų
Sustirusiais gabalais mane tempia
Kojas nusikapoję balandžiai
Koks didelis malonumas nebūti
Pasvirusių kranų miškai
Siūbuojantys tempiantys langus
Pro kuriuos jau dabar nematyti
Kreivos miesto panoramos
Koks didelis malonumas nebūti
Pramerkiu akis turguje tarp žuvies
Ir saldžių lenkiškų bulvių
Galėtų mane nurinkti kaip bulviakasyje
Arba tiesiog leisti supūti
Koks didelis malonumas nebūti
Su praėjusiais dar gražiau elgdavosi
Sakydavo
- Atsiprašau, ar galėtume jus
nugriauti
- Ar galėtume sumaitoti jūsų sielą
- Ar galėtume jus perkelti į
praeities parkus
Koks didelis malonumas nebūti
Šalia mano palaikų
Didžioji procesija lydyma
Mažųjų procesų
Didieji kranai lydymi

Mažųjų statybininkų
Koks didelis malonumas nebūti
Ir koks didis vargas būti įtrauktam
Į saugomų objektų sąrašą.

Kita stotelė

tikiuosi, kad miegu
tikiuosi, kad pabusiu
R. P.
pabučiuoju tau į plaukus
pakeli galvą ir klausi
kada pas mane atvažiuosi
tavo šviežia oda kvepia muilu 
mano vaikeli
mus skiria penkios autobusų stotelės
jų stiklas byra
pakeli nosies šnerves
lyg šalintumeisi mašinų smogo
autobuso durys atsidaro užsidaro
tavo plaukai kas kartą vis ilgesni
matuojiesi
gal pasieksi autobuso stogą
gal pasieksiu
mano vaikeli
tu nežinai
kaip norėčiau kad sužinotum
kad visa tai
tik sapnai dienomis
mes greitai pabusime
ir įlipsim į kitą autobusą